omynė

ómynė (ž.) sf. (1), óminė (1) žr. omenis: 1. Omenies vietoje kvėdarniškiai ir rietaviškiai sako ómynė. Žemaičių ómynė reiškia netikt „pamięć“, bet ir „rozum“ (intellectus) K.Būg. Nė omynė[je] nebuvo, kad tu vėliau pareisi pietų Brs. Tas mun nė ómynė[je] (nė galvoje) nebuvo Slnt. Šį tavo reikalą turėsiu omynėje Sr. Man ni ant omynės (nė į galvą) neatėjo paklausti, ar eis, ar neis J. Atejo man į ómynę Jn. Turėk visumet omynė[je] šį senovės tikrą pryžodį Jzm. Visokie skaudūs paveikslai, nelaimingi atsitikimai, nesitikėti mirimai, kada norint girdėti, lindo (lindi?) man ominėj Žem. 2. Kv, Rt Žmogus turi ómynę, galvijis – omę Jn. Ranka ir omynė vis labiau ir labiau silpo, ir jis liovėsi rašęs rš. Jos svarbios lietuvių sąmonei skaidrinti, omynei šviesinti Vd. 3. žr. omė: Gyvulinė ominė vedė jį į tą pusę, lyg parodydama kaip tik čia jį būsiant reikalingą Vaižg. Jis, gelbėjimosi ominei pasidavęs, iššoko pro duris į kambarius, visu balsu šaukdamas Vaižg.